Pašaukimas - išmokyti kelininkus tiesti gerus kelius

Informacija apie veteranų klubo narius, jų nuveiktus darbus

Pašaukimas - išmokyti kelininkus tiesti gerus kelius

Standartinė Kelio žmonės » Ant Sau 01, 2013 9:57 pm

„Atrodo, dar taip neseniai dirbau“, - nusistebi Mečislovas Cibutavičius, bandydamas suskaičiuoti, prieš kiek metų išėjo į užtarnautą poilsį. „Užtarnautą“ pačia tikriausia šio žodžio prasme - „Panevėžio keliams“ jis atidavė 42 savo gyvenimo metus.

M.Cibutavičius, kuriam šiemet suėjo 73-eji, į pensiją išėjo prieš pat 2008 metų Kalėdas, būdamas bendrovės „Panevėžio keliai“ darbų vykdymo padalinio vadovu. O juk kadaise darbą bendrovėje jis pradėjo nuo eilinio darbų vykdytojo ir dar puikiai pamena tuos laikus, kai naujai klojamą asfaltą lopetomis po kelią skirstydavo būriai moterų.

Nors kiek ilgiau dirbantys „Panevėžio kelių“ darbuotojai tikrai pamena šį žilaplaukį, ramaus būdo vyriškį, kurį, atrodo, užpykdyti ar išvesti iš pusiausvyros neįmanoma. Gal todėl neatsitiktinai kadaise patys kaip jo pavaldiniai pradėję darbą tiesdami Lietuvos kelius, dabartiniai bendrovės vadovai Virmantas Puidokas, statybos direktorius Arvydas Zapalskis, darbų vykdymo padalinio vadovas Ričardas Legis vėliau būtent M.Cibutavičiui patikėdavo išauklėti kitus jaunuosius specialistus.

Tėvas žuvo penkiamečio akivaizdoje
Nežinia, kaip būtų susiklostęs jauniausio iš septynių vaikų, augusių Naujasodžio kaimo (Jonavos r.) ūkininkų Cibutavičių šeimoje, likimas, jei ne Antrasis Pasaulinis karas.

Mečislovui buvo vos penkeri, kai jo akivaizdoje žuvo tėvas. 1944 metais ties jo gimtuoju kaimu vykstant įnirtingam mūšiui tarp besitraukiančių vokiečių ir juos atakuojančių rusų būrių visa Cibutavičių šeima slėpėsi netoli nuo namų išsikastoje žeminėje. Sumanęs pasižiūrėti, ar pavojus praslinko, tėvas buvo mirtinai sužeistas netikėtai šalia sprogusios bombos skeveldrų. Kartu su juo iš žeminės išlindusiam devyniolikamečiui sūnui skeveldros sužalojo ranką ir koją.

M.Cibutavičius pamena, kad tuomet iš viso Naujasodžio kaimo gyventojai amžinojo poilsio išlydėjo aštuonis kaimynus, žuvusius per jų gimtąsias vietas einant frontui. Tačiau sunkiai sužeistam jo broliui pasisekė išgyventi. Rusų karo medikai jį išvežė į ligoninę Vilniuje. Motina važiavo ieškoti sūnaus ir jį surado. „Vėliau mama pasakojo, kaip ją, ieškančią sūnaus, visiškai nepažįstami žmonės priglaudė nakvynės, kuo galėjo, stengėsi padėti. Ar daug žmonių dabar taip pasielgtų?“ - retoriškai klausia M.Cibutavičius.

Į mokytojų seminariją nepriėmė
Su krūva vaikų, kurių jauniausiems buvo 5, 7 ir 10 metų, likusi moteris nepalūžo - padėjo giminės, kaimynai. Va tik minčių apie studijas aukštojoje mokykloje dėl lėšų stokos jaunėliui teko atsisakyti.
Baigęs 7 klases keturiolikmetis Mečislovas pabandė įstoti į mokytojų seminariją - ten stojo kelios jo klasės draugės, tai ir jis nusprendė pabandyti. Tačiau patikrinę jo klausą ir muzikinius gabumus, seminarijos pedagogai jo į seminariją nepriėmė.

Tuomet būsimas kelininkas, Jonavoje baigęs aštuntą klasę, įstojo mokytis į Kauno politechnikumą. Iš siūlomų specialybių jam įdomiausia pasirodė kelių ir tiltų statyba. Baigęs mokslus 1957 metais M.Cibutavičius pradėjo dirbti Telšių kelių eksploatavimo valdyboje. Žemaitijoje praleidęs devynerius metus, vėliau jis išvažiavo dirbti į Panevėžį - draugas, ten dirbęs darbų vykdytoju, pakvietė.


Nepartiniui užkirto karjerą
„Pasikalbėjau su amžinatilsį A.Butkūnu ir pradėjau dirbti darbų vykdytoju“, - darbo Panevėžio kelių statybos valdyboje Nr.5 pradžią prisimena ilgametis šios įmonės, vėliau tapusios akcine bendrove „Panevėžio keliai“, darbuotojas M.Cibutavičius.

Jau po metų jis tapo vyresniuoju darbų vykdytoju, o per daugelį metų pakilo iki darbų vykdymo padalinio vadovo. Gal būtų ir dar aukščiau karjeros laiptais būtų palypėjęs, tačiau nebuvo komunistų partijos narys. „Norėjo mane Pakruojo kelių valdybos viršininku paskirti, bet nepartinio negalėjo priimti“, - paaiškina M.Cibutavičius, niekada nebuvęs nei komjaunuoliu, nei komunistu.

Lygios teisės į sunkų darbą
Jaunesniems skaitytojams egzotiškai turėtų skambėti ir kitos to meto realijos. Pavyzdžiui, M.Cibutavičius dar pamena, kaip asfaltas buvo klojamas rankiniu būdu. „Atvažiuoja savivartis, papila karšto asfalto, o moterų brigada „šiupeliais“ jį išsklaido, tada dar su medine lenta palygina, grėbliais, o tuomet volas pravažiuodavo“, - pasakoja ilgametis kelininkas.

Jo teigimu, tokiu būdu per dieną pavykdavo 100-120 tonų asfalto pakloti, taip išasfaltuodavo įvažiavimus, aikšteles.

M.Cibutavičius sako, kad moterys prie asfalto klotuvų dirbdavo iki pat Nepriklausomybės atgavimo. „Tais laikais populiarus šūkis buvo „Visiems lygias teises į darbą“, tai dar visi juokaudavome, kad į juodą darbą lygios vyrų ir moterų teisės“, - prisimena kelininkas.

Pasak Mečislovo, moterys šį sunkų darbą dirbdavo, nes Panevėžio kelių statybos valdyboje tuomet trūko vyrų. Tuo laiku mieste viena po kitos kūrėsi gamyklos, vyko statybos, todėl daug žmonių ten ieškojo lengvesnio darbo.

Žmonių darbui kelių tiesimo įmonėje taip trūko, kad kurį laiką į Panevėžį dirbti jie buvo vežiojami net iš Žemaitijos. Dėl darbuotojų trūkumo tekdavo taikstytis netgi su nepažabojamu kai kurių darbininkų polinkiu į alkoholį.

„Saugodavome, kad nepasigertų, nes nebus kas dirba“, - pasakojo M.Cibutavičius. Bet būdavo ir tokių situacijų, kai savivartis atveža karšto asfalto, o paaiškėja, kad klotuvo vairuotojas jau spėjo slapta pasigerti.

Darbuotojus reikia branginti
Per savo karjerą vadovavęs nuo keleto iki keliasdešimties žmonių kolektyvui M.Cibutavičius sako, kad geras vadovas niekada nežemina pavaldinių. „Jei žmogus nusižengė, yra nuobaudos, bet prieš visus aprėkti, išbarti negalima. Niekuomet taip nedariau“, - prisimena ilgametis svarbaus padalinio vadovas.

Jis visiems vadovams linki su darbuotojais bendrauti žmogiškai. M.Cibutavičiui nepriimtina, kai viršininkas darbininkui sako: „Nepatinka - nedirbk, į tavo vietą eilė stovi“.

„Visoje valstybėje dabar žmogus nevertinamas. Bet juk kiekvienas yra vertybė, kurią reikia saugoti. Vieni išvažiuos į užsienį, kiti išeis ten, kur jiems geriau. Kas tada dirbs?“ - įspėja M.Cibutavičius.

Jis iki šiol pamena kadaise girdėtą lietuvio, kelerius metus dirbusio Japonijoje, pasakojimą. Šis teigė, kad Japonijos įmonėse skyriaus vadovai privalo domėtis savo pavaldinių gyvenimu ir ne rečiau kaip kartą per savaitę kiekvieno jų paklausti, kaip jis gyvena, jaučiasi. Japonai taip daro, nes moksliniais tyrimais nustatyta: kai darbuotojas jaučiasi vertinamas, kai darbovietėje geras mikroklimatas, kyla jo darbo našumas.


„Ir aš stengiausi būti geras vadovas. Jei žmogų nubaudi teisingai, jis nepyks, o jei nepelnytai - nuoskaudos lieka ilgam“, - įsitikinęs M.Cibutavičius. Jis sako iki šiol sutinkantis savo buvusių pavaldinių ir turintis apie ką su jais pasikalbėti.

Džiaugiasi kaimo ramybe
O kaip Mečislovas gyvena dabar? Išėjęs į pensiją jis galutinai persikraustė gyventi į kaimą. Dar dirbdamas Panevėžyje ir matydamas, kaip butuose lyg inkiluose įkalinti dienas leidžia pensininkai, suprato, kad taip gyventi nenorėtų.

Jonavos rajone, vos už poros kilometrų nuo savo tėviškės, jis su žmona Irute įsikūrė jos iš tėvų paveldėtoje sodyboje.

„Įsivedėm vandentiekį, kanalizaciją, pasistatėm pirtelę, malonių užsiėmimų turiu,“ - pasakoja apie savo dabartinius džiaugsmus M.Cibutavičius. O tie „užsiėmimai“ - keturi didieji kalakutai, vištos, keli šunys, daržiukas, kur auga savos daržovės, sodas.

O jei atsibosta kaimo ramybė ar mieste yra reikalų, M.Cibutavičius sėda prie savo „folksvageno“ vairo ir važiuoja.

Pomėgis - piligriminės kelionės
Išėjęs į pensiją ilgametis kelininkas turi laiko ir kelionėms. M.Cibutavičiaus poilsinės išvykos, kai gulima paplūdimyje prie jūros, nedomina - vyriškis renkasi pažintines, piligrimines keliones. Pernai jis maždaug dešimt dienų keliavo po Izraelį ir žavėjosi galimybe prisiliesti prie kelis tūkstantmečius siekiančios istorijos, pamatyti Biblijoje minimas vietas.

Izraelyje jam padarė įspūdį ir skirtingų tikėjimų gyventojų tolerancija - vienoje gatvės pusėje stovi sinagoga, kitoje - mečetė, o netoliese - katalikų bažnyčia. „Ir visiems vietos užtenka“, - pasakoja M.Cibutavičius.

Prieš mėnesį jis grįžo iš dar vienos kelionės. Šįkart su nedidele piligrimų grupe buvęs kelininkas lankėsi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kelionės tikslas buvo Medžiugorjė - šventa vieta, į kurią plūsta maldininkai iš įvairių užsienio šalių. „Per vakarines pamaldas į aikštę susirenka 8-9 tūkstančiai žmonių“, - nesenais įspūdžiais dalijosi M.Cibutavičius.

Ir kitose katalikų lankomose vietose - Lurde, Fatimoje lankęsis vyriškis ypač susižavėjo, kad Medžiugorjėje neklesti tokia komercija, kaip kitose piligrimų pamėgtose vietovėse. „Bažnyčia ten nuo komercijos atskirta, o prekybininkai nuoširdūs, sąžiningi“, - pasakojo M.Cibutavičius.

Beje, net ir užsienio kelionėse ilgametis kelininkas lieka ištikimas savo profesijai ir visuomet atkreipia dėmesį į tenykščius kelius. „Europoje visur keliai neblogi, gal tik Lenkijoje prastesni“, - sakė M.Cibutavičius. Jam įdomūs pasirodė ir keliai Balkanuose, nutiesti kalnų serpantinais, vietomis einantys ir kalnuose iškastais tuneliais. Tokių jam per savo ilgametę darbo praktiką nėra tekę tiesti.
Prikabinti failai
Mečislovas Cibutavičius 2.jpg
Mečislovas Cibutavičius 2.jpg (89.21 KiB) Peržiūrėta 8973 kartus(ų)
Mečislovas Cibutavičius.jpg
Mečislovas Cibutavičius.jpg (77.86 KiB) Peržiūrėta 8973 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1551
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm




Grįžti į Veteranų klubas „Kelininkas“

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron